......

Sunkiausios valandos gyvenime yra laukimo valandos,betikslio laukimo,kai nutyla ir pasidaro nebepastebimas gyvenimo pulsavimas.Laukimas visada sunkus ir ne visada būna apvainikuojamas išsipildžiusia svajone.Bet mes vis tiek kantriai laukiame,nes tikime,kad apdovanojami kantriausieji. Baisu viena,kad laukimas neišdžiovintu širdies kaip vasaros kaitra mažo upelio. Nes tada,kai svajonė pagaliau nutūps tau į delnus,tu nebeturėsi jėgų ja džiaugtis. Kaip nuo to išsigelbėti? Tiesiog klausytis savo širdies,ji tikrai pašnibždės,kiek dar gali iškęsti tą laukimo troškulį.O kai pasakys,kad jai jau tapo nebepakeliamai sunku,kad ji jau vysta,reikia ją gelbėti.Nes laukimų gyvenime būna daug,o širdis tik viena. Visas gyvenimas mums laukimas. Tik įpratę laukt, nebepajaučiam, kad nebemokam džiaugtis tuo ko sulaukėm. Atrodo, kad dar tai ne tas žmogus ir taip prarandam vėl viltį nors ir trumpam pabūt laimingi... Niekad nereikia sielotis dėl to ką praradai, nes tu turėjai kažką gražaus ir nepaprasto ir tai tave pakeitė. Tad jei taip buvo lemta, būk laimingas žmogau, nes tu mylėjai, o poryt ir vėl mylėsi, tik dar karščiau nei vakar tik to nebepaleisk neįvertinęs...