Jis: -Pameni tą žvarbią žiemą kai net pučiant pačiam šalčiausiam šiauriniam vėjui mane sušildydamo tavo mielas akių žvilgsnis? Ji: -Ne, nesuprantu apie ką tu kalbi... Nieko nepamenu. Jis: -Nepameni ar tik nenori prisiminti? Ji: -... Jis: -Tu niekad nevertinai to, ką turėjai. Tau visada buvo maža ir tik svajojai apie aukštumas. Manai jos taip lengvai pasiekiamos? Ji: -Nereikėjo man jokių aukštumų. Man reikėjo, kad mane suprastų ir saugotų. Aukštumos yra ten, kur žmogus jaučiasi mylimas, laimingas ir saugus. Jis: -Juk sakei nieko neprisimeni! Kodėl vėl meluoji!? Ji: -Aš nemeluoju, aš tik sakau ką jaučiu... Jis: -Ir ką tu dabar jauti? Ji: -Jaučiu meilę, rūpestingumą ir supratimą. Jaučiu vidinę harmoniją ir tą palaimą, kurią ji teikia. Jaučiu tai, ką svajoja pajausti kiekviena žeme vaikštanti butybė... Jis: -Nejaugi tau nieko gyvenime daugiau netrūksta?! Ji: -Ne, nieko... Tik kaskart atėjus žiemai mano akys nebespindi ir nuo šalčio pamėlsta skruostai...

Sunkiausios valandos gyvenime yra laukimo valandos,betikslio laukimo,kai nutyla ir pasidaro nebepastebimas gyvenimo pulsavimas.Laukimas visada sunkus ir ne visada būna apvainikuojamas išsipildžiusia svajone.Bet mes vis tiek kantriai laukiame,nes tikime,kad apdovanojami kantriausieji. Baisu viena,kad laukimas neišdžiovintu širdies kaip vasaros kaitra mažo upelio. Nes tada,kai svajonė pagaliau nutūps tau į delnus,tu nebeturėsi jėgų ja džiaugtis. Kaip nuo to išsigelbėti? Tiesiog klausytis savo širdies,ji tikrai pašnibždės,kiek dar gali iškęsti tą laukimo troškulį.O kai pasakys,kad jai jau tapo nebepakeliamai sunku,kad ji jau vysta,reikia ją gelbėti.Nes laukimų gyvenime būna daug,o širdis tik viena. Visas gyvenimas mums laukimas. Tik įpratę laukt, nebepajaučiam, kad nebemokam džiaugtis tuo ko sulaukėm. Atrodo, kad dar tai ne tas žmogus ir taip prarandam vėl viltį nors ir trumpam pabūt laimingi... Niekad nereikia sielotis dėl to ką praradai, nes tu turėjai kažką gražaus ir nepaprasto ir tai tave pakeitė. Tad jei taip buvo lemta, būk laimingas žmogau, nes tu mylėjai, o poryt ir vėl mylėsi, tik dar karščiau nei vakar tik to nebepaleisk neįvertinęs...

 Mylėti reikia ne tai kas amžina, o tai kas du kartus nesikartoja. V. Petkevičius

Draugas savo draugui sako: nori atnešiu tau saulę? Na nesvarbu man, kad nudegsiu rankas.. Nori atnešiu rožiu? Na ir kas, kad susibadysiu rankas... Nori atiduosiu viska, kad tik išvysčiau tavo šypseną? Na taj kas, kad visiškaj nieko neturėsiu.. Nori atsiduosiu tau savo gyvenimą? Neswarbu, kad ir nebegyvensiu..

Ir pagaliau kitas draugas atsakė: man nereikia saulės ,man nereikia rožių man nereikia tavo gyvenimo, man tik rejkia paprasčiausios tavo draugystės...